Žvilgsnio kontaktas

AKYS perteikia mūsų požiūrį ir jausmus. Jos gali rodyti tiek nuostabą, tiek baimę. Jomis išreiškiame gailestį, meilę. Kartais jos išduoda abejones ar sielvartą. Vienas pagyvenęs vyras apie daug iškentėjusius savo tautiečius pasakė: „Mes kalbame akimis.“

Spręsti apie mus ir mūsų kalbą kiti gali iš to, kur kreipiame akis. Daugumoje tautų asmeniu, draugiškai žvelgiančiu į pašnekovą, žmonės linkę pasitikėti. Ir atvirkščiai: jie suabejos nuoširdumu ar sugebėjimais to, kuris, užuot žiūrėjęs pašnekovui į veidą, įbeda žvilgsnį į savo kojas ar kokį kitą objektą. Dar kitur įdėmiai žvelgiantis žmogus laikomas nemandagiu, agresyviu, net įžūliu, — ypač jei kalbasi su priešingos lyties asmeniu, viršininku ar kokiu aukštu pareigūnu. O kai kur laikoma nepagarba, jeigu jaunas žmogus žiūri tiesiai į akis vyresniam asmeniui.

Vis dėlto, kur tai priimta, tiesus žvilgsnis į pašnekovą tvirtinant kažką reikšminga pabrėžia sakomų žodžių svarbą. Be to, tai gali rodyti tvirtą asmens įsitikinimą. Atkreipk dėmesį, kaip atsiliepė Jėzus, kai jo mokiniai nustebę paklausė: „Tai kas galės būti išgelbėtas?“ Biblijoje pranešama: „Pažvelgęs į juos, Jėzus tarė: ‛Žmonėms tai negalimas daiktas, o Dievui viskas galima’“ (Mt 19:25, 26, kursyvas mūsų). Rašte taip pat parodoma, jog apaštalas Paulius atidžiai stebėdavo savo klausytojų reakciją. Kartą minioje buvo nuo gimimo luošas vyras. Apaštalų darbų 14:9, 10 sakoma: „Jis klausėsi Pauliaus kalbant. Šis įdėmiai pažvelgė ir, pamatęs jį turint tikėjimą, kokio reikia išgyti, garsiai pasakė: ‛Atsistok tiesiai ant savo kojų!’“ (Kursyvas mūsų.)

Patarimai skelbėjams. Kai skelbi, į žmones kreipkis draugiškai ir nuoširdžiai. Pradėdamas pokalbį abiem pusėm įdomia tema, užduok, jei tinkama, susimąstyti skatinančių klausimų. Klausdamas stenkis žvilgsniu užmegzti kontaktą — ar bent jau žvelk į pašnekovą pagarbiai ir maloniai. Nuoširdi šypsena ir akys, spinduliuojančios džiaugsmu, labai patraukia. Tokia veido išraiška aiškiai liudys, kas esi, ir padės pašnekovui jaustis laisviau.

Stebėdamas pašnekovą, jei taip mandagu, iš jo akių suprasi, kaip pasielgti tam tikru atveju. Jo akys rodys, ar jis supykęs, ar nelabai domisi. Galbūt pastebėsi, kad jis tavęs nesupranta. O gal darosi nekantrus? Jeigu pašnekovas tikrai susidomėjo, tai irgi bus akivaizdu. Jo akys galbūt įspės, jog reikia kalbėti lėčiau, pasistengti įtraukti jį į pokalbį, baigti pašnekesį, o gal parodyti, kaip studijuojame Bibliją.

Ar liudytum viešai, ar vestum namų Biblijos studijas, stenkis į pašnekovą žvelgti pagarbiai. Tačiau nespoksok į jį, nes jis pasijus nejaukiai (2 Kar 8:11). Vis dėlto kartkartėmis atvirai ir maloniai pažvelk jam į akis. Daugelyje šalių taip išreiškiamas nuoširdus domėjimasis. Žinoma, jeigu skaitai iš Biblijos ar kokio kito leidinio, dėmesį sutelksi į spaudinį. Bet kad pabrėžtum mintį, galbūt norėsi nors trumpai pažvelgti į pašnekovą. Vis pakeldamas akis galėsi stebėti, kaip jis reaguoja į tai, kas skaitoma.

Jei dėl drovumo iš pradžių sunku palaikyti kontaktą žvilgsniu, nenusimink. Per laiką įprasi ir su kitais bendrauti bus lengviau.

Patarimai kalbėtojams. Biblijoje sakoma, jog prieš pradėdamas Kalno pamokslą Jėzus ‛pakėlė akis į savo mokinius’ (Lk 6:20). Mokykis iš jo pavyzdžio. Išėjęs kalbėti grupei žmonių, pažvelk į juos ir prieš prabildamas padaryk trumputę pauzę. Galbūt su kai kuriais iš jų tuo momentu tiktų užmegzti žvilgsnio kontaktą. Tos kelios uždelstos sekundės galbūt padės tau įveikti jaudulį. Be to, auditorija spės susiorientuoti, kokį požiūrį ar jausmus išduoda tavo veidas. Per tą pauzę ji susitelks klausytis.

Kalbėdamas žvelk į žmones. Žiūrėk į juos ne vien kaip į grupę. Stenkis matyti atskirus veidus. Dažniausiai tikimasi, jog viešasis kalbėtojas užmegs su jais tam tikrą kontaktą.

Žiūrėti į savo klausytojus nereiškia tik žvalgytis tai į vieną, tai į kitą pusę. Pagarbiai pažiūrėk į kurį nors klausytoją ir, jei tinkama, pasakyk jam visą sakinį. Paskui pažvelk į kitą ir pasakyk sakinį ar du jam. Nežiūrėk į kurį nors vieną žmogų per ilgai, kad nepasijustų nejaukiai, ir nesutelk dėmesio tik į keletą asmenų visoje auditorijoje. Toliau taip žvelk tai į vieną, tai į kitą, bet kai kalbi kuriam vienam, iš tikrųjų kalbėk būtent jam ir prieš kreipdamas žvilgsnį kitur įsidėmėk jo reakciją.

Savo užrašus pasidėk ant tribūnos, laikyk rankose ar Biblijoje, kad pasižiūrėtum į juos vos pakreipęs žvilgsnį. Jei norėdamas pasižiūrėti turi pasilenkti, kontaktas su klausytojais nutrūks. Pagalvok, kaip dažnai ir kada žvilgčioji į užrašus. Jei žiūri į juos artėdamas prie kulminacinio kalbos taško, ne tik nematysi klausytojų reakcijos, bet ir kalba praras įtaigą. O jei nuolat žvilgčiosi į užrašus, prarasi ryšį su auditorija.

Jeigu kam nors meti kamuolį, nori matyti, ar jis pagautas. Kiekviena tavo kalbos mintis klausytojams yra tarsi kamuolys. Ar jie tą mintį pagavo, rodo jų reakcija — linksėjimas, šypsena, atidūs žvilgsniai. Jei išlaikai gerą žvilgsnio kontaktą, aiškiai matysi, jog tavo mintys pagaunamos.

Jei gavai užduotį skaityti susirinkimui, ar turėtum skaitydamas žiūrėti į auditoriją? Kada klausytojai drauge skaito Bibliją, dauguma iš jų nematys, ar pakeli akis, ar ne. Tačiau žiūrėdamas į juos skaitysi gyviau, nes taip iš karto pastebėsi jų reakciją. O tiems, kurie nesinaudoja Biblija ir mintimis galbūt klajoja, žvilgsniu palaikomas ryšys padės vėl susikaupti ir klausytis to, kas skaitoma. Žinoma, pažvelgti galėsi tik trumpai ir taip, kad skaitydamas neužsikirstum. Dėl to geriausia laikyti Bibliją rankoje, o galvą pakeltą.

Kartais vyresniesiems paskiriama sakyti kongreso kalbą iš rankraščio. Kad kalba būtų skatinanti, reikia patirties, kruopštaus pasiruošimo ir lavinimosi. Aišku, sakant kalbą iš rankraščio sunkiau palaikyti kontaktą žvilgsniu. Bet jei kalbėtojas gerai pasiruošęs, jis sugebės kartkartėmis žvelgti į klausytojus nepamesdamas akimis vietos, kur skaitė. Taip auditorija liks susikaupusi ir turės daugiausia naudos iš dvasinio mokymo.