Įtikinami argumentai

JEIGU ką nors tvirtini, klausytojai turi teisę klausti: „Kodėl tai tikėtina? Kas įrodo, kad sakai tiesą?“ Tavo kaip mokytojo pareiga yra arba atsakyti į tuos klausimus, arba padėti klausytojams rasti atsakymus. Jei tas tvirtinimas yra labai svarbus argumentas, pateik klausytojams svarių priežasčių su juo sutikti. Taip tavo dėstymas bus įtikinamas.

Apaštalas Paulius įtikinėdavo. Protingai argumentuodamas, logiškai samprotaudamas ir nuoširdžiai maldaudamas, jis stengėsi pakeisti savo pašnekovų požiūrį. Tai puikus pavyzdys mums (Apd 18:4; 19:8). Žinoma, kai kurie oratoriai įtikinėja norėdami suklaidinti (Mt 27:20; Apd 14:19; Kol 2:4). Jie gali pradėti nuo neteisingų prielaidų, remtis tendencingais šaltiniais, miglotais argumentais, ignoruoti jiems nepriimtinus faktus, labiau apeliuoti į jausmus negu į protą. Mums reikia vengti tokių metodų.

Argumentai tvirtai pagrįsti Dievo Žodžiu. Mokydami turime remtis ne savo pačių idėjomis. Su kitais reikia dalytis tuo, ką sužinojome iš Biblijos. Dėl to labai praverčia ištikimo ir protingo vergo leidiniai. Jie skatina kruopščiai tyrinėti Raštus. Todėl kitus kreipiame prie Biblijos ne norėdami įrodyti savo tiesą, bet nuoširdžiai trokšdami, kad jie patys pamatytų, kas joje rašoma. Pritariame Jėzui Kristui, maldoje savo Tėvui pasakiusiam: „Tavo žodis yra tiesa“ (Jn 17:17). Nėra aukštesnės valdžios už Jehovą Dievą, dangaus ir žemės Kūrėją. Mūsų argumentai svarūs tada, jeigu pagrįsti jo Žodžiu.

Kartais tenka kalbėti su žmonėmis, kurie Biblijos nėra skaitę ar nelaiko jos Dievo Žodžiu. Turi gerai pagalvoti, kada ir kaip įterpti Biblijos citatas. Tačiau į šį autoritetingą informacijos šaltinį jų dėmesį stenkis atkreipti kuo greičiau.

Ar tinkama Rašto eilutė savaime yra nenuginčijamas argumentas? Ne visada. Galbūt reikės panagrinėti kontekstą, kad būtų aišku, jog ta eilutė tikrai patvirtina, ką sakai. Jei Rašto citata paremi kokį nors principą, bet kontekste apie jį nekalbama, gali prireikti papildomų įrodymų. Rask daugiau Rašto eilučių, aiškinančių tą principą, kad auditorija suprastų, jog tavo žodžiai tikrai pagrįsti Raštu.

Neieškok citatoje įrodymų, kurių joje nėra. Atidžiai ją perskaityk. Su aptariama tema ji gali būti kaip nors susijusi, tačiau kad argumentas būtų įtikinamas, klausytojas turi įsitikinti, jog citata jį patvirtina.

Papildomi įrodymai. Kad žmonės suprastų Rašto minčių logiškumą, kartais naudinga remtis patikimais nebibliniais šaltiniais.

Pavyzdžiui, matomoji visata galėtų būti įrodymas, kad yra Kūrėjas. Galima atkreipti dėmesį į gamtos dėsnius, pavyzdžiui, gravitaciją, ir samprotauti, kad tokie dėsniai liudija, jog yra juos nustatęs Asmuo. Tavo samprotavimas bus logiškas, jeigu derinsis su tuo, kas sakoma Dievo Žodyje (Job 38:31-33; Ps 19:2 [19:1, Brb]; 104:24; Rom 1:20). Tokie įrodymai įtikinami, nes parodo, jog Biblijos žodžius patvirtina regimi faktai.

Galbūt sieki kam nors padėti suprasti, kad Biblija — tikrai Dievo Žodis? Cituoji mokslininkus, kurie taip teigia. Tačiau ar tai yra įrodymas? Tokios citatos padeda tik tiems, kurie tuos mokslininkus gerbia. Gal mokslo atradimais norėtum įrodyti, jog Biblija teisinga? Jeigu netobulų mokslininkų nuomone remtumeisi kaip svarbiausiu autoritetu, dėtum netvirtą pagrindą. Tačiau jei pradėtum nuo Dievo Žodžio, o paskui pateiktum Biblijos tikslumą patvirtinančių mokslo duomenų, tavo argumentai būtų pagrįsti tvirtai.

Kad ir ką įrodinėtum, pateik pakankamai argumentų. Kiek jų reikia, priklauso nuo auditorijos. Pavyzdžiui, jeigu kalbi apie paskutines dienas, aprašytas 2 Timotiejui 3:1-5, gali atkreipti klausytojų dėmesį į kokį nors žiniasklaidos pranešimą, rodantį, jog žmonėms trūksta „natūralaus prieraišumo“ (NW). To vieno pavyzdžio galbūt pakaks įrodyti, kad šis paskutinių dienų ženklas išsipildo dabar.

Dažnai verta pavartoti analogiją — sugretinti du dalykus, turinčius reikšmingų bendrybių. Pati analogija teiginio neįrodo; ji svari tik jeigu derinasi su Biblijos mokymais. Tačiau tokiu sugretinimu galima padėti pašnekovui suprasti, kad mintis logiška. Pavyzdžiui, analogija galima paaiškinti, jog Dievo Karalystė yra vyriausybė. Galėtum nurodyti, kad Dievo Karalystė, kaip ir žmonių vyriausybės, turi valdovus, pavaldinius, įstatymus, teisės bei mokymo sistemas.

Norėdamas pabrėžti, kaip išmintinga taikyti kurį nors Biblijos patarimą, gali papasakoti tikrą atsitikimą. Kalbėdamas gali remtis ir savo paties patirtimi. Pavyzdžiui, jei pašnekovui aiškini, kaip svarbu skaityti ir tyrinėti Bibliją, galėtum paminėti, kaip dėl to pagerėjo tavo paties gyvenimas. Apaštalas Petras, norėdamas pastiprinti brolius, minėjo atsimainymą, kurį pats buvo matęs (2 Pt 1:16-18). Paulius irgi rėmėsi savo išgyvenimais (2 Kor 1:8-10; 12:7-9). Aišku, daug kalbėti apie save nederėtų, kad neatitrauktum dėmesio.

Žmonių gyvenimo aplinkybės ir mąstysena skiriasi, todėl tas pats įrodymas įtikins ne visus. Analizuok savo klausytojų požiūrį, kad nuspręstum, kokius argumentus pateikti ir kaip. Patarlių 16:23 (NW) sakoma: „Išmintingojo širdis moko jo burną įžvalgos ir lūpas kalbėti įtikinamai.“