Tai lemtis ar atsitiktinumas?

„LIKIMAS daugeliui atėmė gyvybę, tačiau kitų pasigailėjo“, — skelbė laikraštis International Herald Tribune. Pernai per teroristinius išpuolius prieš Amerikos ambasadas Kenijoje ir Tanzanijoje žuvo beveik 200 žmonių ir šimtai buvo sužeista. Vis dėlto, kaip pažymėjo laikraštis, „laikas buvo palankus daugumai aukštų diplomatų“.

Jie dalyvavo pasitarime kitoje pastato dalyje toli nuo sprogimo ir liko gyvi. Tačiau vienas aukštas ambasados pareigūnas, šiaip nepraleisdavęs posėdžių, tąkart nedalyvavo. Jis buvo arčiau sprogimo vietos ir žuvo.

„Likimas nepagailėjo ir Arlinos Kirk“, — rašė laikraštis. Į lėktuvą, kuriuo ji turėjo grįžti Kenijon iš atostogų, buvo parduota daugiau bilietų, negu yra vietų, ir ji pasiūlė grąžinti savo bilietą. Tačiau atsirado keleivių, anksčiau už ją pasiūliusių savo bilietus, todėl ji parskrido tuo reisu. Į darbą ambasadon Arlina grįžo kaip tik sprogimo dieną ir žuvo.

Nelaimė žmogui — ne naujiena, tačiau paaiškinti tragediją visada sunku. Per avarijas ir katastrofas pasaulyje vieni žūsta, kiti lieka gyvi. Dažnai, ne vien tik atsitikus nelaimei, žmonės klausia: ‛Kodėl tai ištiko būtent mane?’ Kai kam reikalai klostosi palankiai ir gyvenime jie patiria daugiau sėkmės nei kiti. Daugeliui gyvenimas yra nuolatinė kova, tačiau kai kuriems, atrodo, viskas einasi puikiai. Visa apsvarsčius, kyla klausimas: galbūt tai būna nulemta iš anksto?

Atsakymo beieškant

Maždaug prieš 3000 metų vienas išmintingas karalius pastebėjo, kad gyvenime atsitinka netikėtų dalykų. Jų priežastį jis paaiškino taip: „Visa priklauso nuo laiko ir atsitiktinumo“ (Ekleziasto 9:11, Brb red.). Kartais įvyksta tai, ko nesitikėjo, ko neįmanoma numatyti. Nepaprastus įvykius, tiek gerus, tiek blogus, dažnai lemia laikas.

Tačiau galbūt tavo požiūris toks kaip daugelio kitų: viską valdo ne atsitiktinumas, o kita jėga — likimas. Tikėjimas lemtimi yra vienas seniausių ir labiausiai paplitusių religinių įsitikinimų.a Profesorius Fransua Žuanas, mitologijos studijų centro prie Paryžiaus universiteto direktorius, sako: „Nebuvo tokios kartos ar civilizacijos, kuri, ... siekdama paaiškinti nesuprantamus būties reiškinius, nebūtų tikėjusi kokiu nors dievišku lemčių valdovu.“ Štai kodėl neretai girdime žmones sakant: „Jam dar nebuvo skirta mirti“ arba „Taip buvo lemta“. Tačiau kas yra lemtis?

Likimo apibrėžimas

Likimas, pagal Dabartinį lietuvių kalbos žodyną, yra „nuo žmogaus nepriklausomų, neišvengiamų aplinkybių eiga, lemtis“. Sakydami, jog įvykius neišvengiamai ir nežinia kaip lemia tam tikra akla jėga, žmonės dažniausiai turi omenyje dievą.

Religijos istorikas Helmeris Ringrenas aiškina: „Vienas esminių religingumo elementų yra nuojauta, kad žmogaus ‛likimas’ nėra beprasmis ar atsitiktinis, bet jį lemia tam tikra jėga, kuriai galime priskirti valią arba ketinimus.“ Nors dažnai sakoma, kad įmanoma kažkiek pakreipti įvykius, daugelio žmonių nuomone, mes tesame bejėgiai pėstininkai, stumdomi šachmatų lentoje. Taigi visus mus ‛ištinka lemtis’.

Teologai ir filosofai seniai bando paaiškinti lemtį. The Encyclopedia of Religion sakoma: „Likimo idėja, neatsižvelgiant į jos sampratą ar reikšmės niuansus, visada lieka didelė paslaptis.“ Tą labirintą idėjų sieja vienas bendras siūlas — tikėjimas aukštesne jėga, kontroliuojančia ir valdančia žmogaus veiksmus. Manoma, kad ši jėga iš anksto nustato atskirų žmonių bei tautų gyvenimo įvykius, todėl ateitis, kaip ir praeitis, neišvengiama.

Lemiamas veiksnys

Ar tikėjimas likimu turi kokią nors reikšmę? „Gyvenimo aplinkybės smarkiai keičia žmonių požiūrį, bet ir žmonių požiūris smarkiai keičia gyvenimo aplinkybes“, — rašė anglų filosofas Bertranas Raselas.

Tikėjimas likimu — nesvarbu, ar jis yra, ar ne, — tikrai gali sąlygoti mūsų veiksmus. Manydami, jog vienoks ar kitoks elgesys priklauso nuo dievų valios, daugelis susitaiko su esama padėtimi — nors neteisinga ar slegiančia, — ir priima ją tarsi nepakeičiamą gyvenimo dalią. Taigi tikėjimas likimu silpnina asmens atsakomybės jausmą.

Antra vertus, tikėdami likimu kiti pasuko priešinga kryptimi. Štai, istorikų teigimu, kapitalizmo ir pramoninės revoliucijos plėtrai įtakos turėjo keletas veiksnių. Vienas iš jų — tikėjimas lemtimi. Kai kurios protestantų religijos mokė, esą tam tikrus žmones Dievas iš anksto paskiria išgelbėti. Vokiečių sociologas Maksas Vėberis sako: „Klausimas ‛Ar aš esu tarp išrinktųjų?’ anksčiau ar vėliau iškyla kiekvienam tikinčiajam.“ Žmonės nori žinoti, ar buvo Dievo palaiminti ir ar dėl to bus išgelbėti. Vėberio nuomone, žmonės bandė tai išsiaiškinti užsiimdami „pasaulietiška veikla“. Sėkmingas verslas bei dideli turtai buvo laikomi Dievo palankumo ženklu.

Tikėjimas likimu skatina kai kuriuos imtis neįprastų veiksmų. Per Antrąjį pasaulinį karą japonų pilotai savižudžiai tikėjo kamikadze, arba „dieviškuoju vėju“. Mintis, kad dievai turi tikslą ir žmonės gali padėti jį įgyvendinti, suteikdavo tokiai šiurpiai mirčiai religinį atspalvį. Per pastarąjį dešimtmetį apie savižudžių sprogdintojų atakas Viduriniuosiuose Rytuose dažnai buvo rašoma pirmuosiuose laikraščių puslapiuose. Šiuos „religijos įkvėptus savižudžių antpuolius“ skatina tikėjimas lemtimi, — pažymima enciklopedijoje.

Tačiau kodėl tikėjimas lemtimi toks paplitęs? Kad rastume atsakymą, trumpai apžvelkime šio tikėjimo kilmę.

[Išnaša]