Žmogaus pastangos atspėti likimą
KODĖL tikėjimas likimu toks paplitęs? Per šimtmečius žmogus stengėsi išnarplioti gyvenimo paslaptis ir suvokti įvykių prasmę. „Taip atsirado sąvokos ‛dievas’, ‛lemtis’ ir ‛atsitiktinumas’, nurodančios tų įvykių priežastis — tam tikro asmens galią, beasmenę pasaulio tvarką ar pagaliau netvarką“, — aiškina istorikas Helmeris Ringrenas. Istorijoje gausu įsitikinimų, legendų ir mitų, susijusių su likimu.
Asiriologas Žanas Boteras sako, jog „mūsų kultūrą daugiausia formavo Mesopotamijos civilizacija“, ir priduria, kad būtent senovės Mesopotamijoje (ar Babilonijoje) rasta „seniausių apčiuopiamų atgarsių bei vaizdinių apie antgamtinę, ankstyviausią žinomą religinę struktūrą“. Čia gimė ir likimo idėja.
Likimo idėjos šaknys siekia senovę
Senovės Mesopotamijos (dabar Irakas) griuvėsiuose archeologai aptiko seniausių žmonėms žinomų raštų. Rasta tūkstančiai dantiraščio lentelių, kuriose aprašomas senovės šumerų bei akadų ir garsaus Babilono miesto gyvenimas. Archeologo Samuelio Kramerio teigimu, šumerams „rūpėjo žmonių kančių problema ir ypač mįslingos jos priežastys“. Ieškodami atsakymo, jie iškėlė likimo idėją.
Archeologė Džoana Outs knygoje Babylon rašo, jog „kiekvienas babilonietis turėjo savo dievą ar deivę“. Babiloniečių manymu, dievai „nustatė žmonių likimą — tiek visos žmonijos, tiek atskirų asmenų“. Anot Kramerio, šumerai tikėjo, kad „dievai, valdantys kosmosą, numatė ir sukūrė blogį, melą bei smurtą kaip neatskiriamą civilizacijos dalį“. Tikėjimas likimu buvo paplitęs ir gerbiamas.
Babiloniečiai manė, kad buriant galima „susisiekti su dievais“ ir taip sužinoti jų planus. Atspėti ateitį buvo bandoma stebint, šifruojant bei aiškinant tam tikrus dalykus ir įvykius. Daugiausia būdavo tyrinėjami sapnai, gyvūnų elgesys bei jų viduriai. (Palygink Ezechielio 21:26 [21:21]; Danieliaus 2:1-4.) Netikėti ar neįprasti atsitikimai, tariamai atskleidę ateitį, būdavo užrašomi ant molinių lentelių.
Kaip teigia prancūzų mokslininkas, senovės civilizacijų tyrinėtojas Eduardas Dormas, „gilindamiesi į Mesopotamijos istoriją sužinome, jog ten buvo žyniaujama ir buriama“. Būrimu rėmėsi visas gyvenimas. Profesorius Boteras sako, kad „tyrinėjimo bei prielaidų objektu galėjo būti bet kas... Ateitį buvo galima spėti net atidžiai tyrinėjant materialiąją visatą“. Todėl Mesopotamijoje klestėjo astrologija — ateities spėjimas iš žvaigždžių. (Palygink Izaijo 47:13.)
Be to, babiloniečiai spėdavo ateitį mesdami kauliukus ar traukdami burtus. Knygoje Randomness Debora Benet aiškina, jog tuo buvo siekiama „neleisti žmogui manipuliuoti situacija ir kartu suteikti dievams priemonę išreikšti savo valią“. Tačiau dievų sprendimas nebuvo laikomas nepalenkiamu. Norint išvengti blogo likimo, būdavo galima maldauti dievus.
Kaip likimą suvokė senovės egiptiečiai
Penkioliktame amžiuje p. m. e. Babilonija ir Egiptas palaikė glaudžius ryšius. Vykstant kultūriniams mainams tarp šių šalių, Egipte imta praktikuoti su lemtimi susijusias religines apeigas. Kodėl egiptiečiai perėmė tikėjimą likimu? Džono Beinso, Oksfordo universiteto egiptologijos profesoriaus, teigimu, „[egiptiečiai] savo religiniais papročiais bandė suvokti, kas nenuspėjama bei nesėkminga, ir reaguoti į tai“.
Tarp daugybės egiptiečių dievų Izidė buvo „gyvenimo šeimininkė, likimo valdovė“. Egiptiečiai taip pat užsiėmė žyniavimu bei astrologija. (Palygink Izaijo 19:3.) Vienas istorikas sako: „Jų išradingumas, klausinėjant dievus, buvo beribis.“ Tačiau likimo idėją iš Babilono perėmė ne tik Egiptas.
Graikija ir Roma
Religiniu atžvilgiu „senovės Graikija neišvengė ryškaus, nors ir tolimo, Babilonijos spinduliavimo“, — pažymi Žanas Boteras. Kodėl tikėjimas lemtimi buvo toks populiarus Graikijoje? Profesorius Piteris Grinas aiškina: „Nepastoviame pasaulyje, kur žmonės vis mažiau buvo linkę atsakyti už savo sprendimus ir dažnai jautėsi tarsi lėlės, manipuliuojamos nesuvokiamo Likimo, pranašiškas dievų nutarimas [dievų nulemtas likimas] žmogui buvo vienintelis būdas planuoti ateitį. Turint specialių įgūdžių ar įžvalgos, galima buvo išpranašauti, ką lemia Likimas. Galbūt asmuo išgirsdavo ne tai, ką norėdavo, tačiau iš anksto įspėtas jis bent galėdavo pasiruošti.“
Tikėdami likimu, žmonės mažiau nuogąstaudavo dėl ateities, tačiau toks tikėjimas leido siekti blogesnių tikslų. Likimo idėja padėjo pavergti mases, todėl, anot istoriko F. Sendbako, „tikėjimas, kad pasaulis visiškai valdomas Dievo apvaizdos, patiko viešpataujančių tautų valdančiosioms klasėms“.
Kodėl? Profesoriaus Grino aiškinimu, šis tikėjimas „buvo esamos socialinės ir politinės sistemos moralinis, teologinis, semantinis pateisinimas; tai buvo helenistinių viešpataujančiųjų klasių išgalvota labai veiksminga bei subtili priemonė valdžiai išlaikyti. Menkiausias įvykis būdavo laikomas nulemtu, tačiau kadangi visatos jėga buvo palanki žmonijai, tai, kas nulemta, turėdavo išeiti į gera“. Iš tikrųjų ši idėja „pateisino nuožmų egoizmą“.
Kad likimo idėja buvo visų priimta, rodo ir graikų literatūra. Senovės literatūriniuose stiliuose, pavyzdžiui, epuose, legendose ir tragedijose, daugiausia kalbama apie lemtį. Žmogaus likimą, pagal graikų mitologiją, valdė trys deivės — moiros. Kloto verpė gyvenimo siūlą, Lachesė nustatydavo jo ilgį, o Atropė atėjus paskirtam laikui nukirpdavo. Romėnai turėjo panašią triadą deivių, kurias vadino parkomis.
Romėnai ir graikai troško žinoti savo tariamą likimą. Taigi babiloniškąją astrologiją ir burtus jie perėmė bei plėtojo toliau. Įvykius, pagal kuriuos pranašaudavo ateitį, romėnai vadino portenta, arba ženklais, o per šiuos ženklus gautas žinias — omina. Iki trečiojo amžiaus p. m. e. astrologija paplito Graikijoje, o 62 m. p. m. e. pasirodė pirmasis žinomas graikų horoskopas. Graikai taip domėjosi astrologija, kad, anot profesoriaus Džilberto Murėjaus, ji „apėmė helenistinį protą, kaip nauja liga apima kokią nors tolimą salą“.
Norėdami sužinoti ateitį, graikai ir romėnai dažnai kreipdavosi į žynius ar mediumus. Buvo tikima, kad per juos dievai bendrauja su žmonėmis. (Palygink Apaštalų darbų 16:16-19.) Kokią įtaką padarė tokie įsitikinimai? Filosofas Bertranas Raselas nurodė: „Viltį pakeitė baimė; svarbiausia gyvenime buvo ne siekti gerovės, o veikiau išvengti nelaimės.“ Panašiomis temomis imta diskutuoti ir krikščionijos pasaulyje.
„Krikščionių“ debatai likimo tema
Pirmųjų krikščionių aplinka buvo labai paveikta graikų bei romėnų propaguojamų idėjų apie likimą. Štai vadinamieji Bažnyčios tėvai tvirtai rėmėsi graikų filosofų Aristotelio ir Platono veikalais. Jie bandė išspręsti tokią problemą: kaip visažinis, visagalis Dievas, ‛apreiškiantis pabaigą nuo pat pradžios’, gali būti meilės Dievas? (Izaijo 46:10; 1 Jono 4:8) Jeigu Dievas iš pat pradžių numatė, kas bus pabaigoje, jis, jų manymu, tikrai žinojo, kad žmogus nusidės ir kad pasekmės bus pražūtingos.
Vienas vaisingiausių pirmųjų krikščionių rašytojų, Origenas, įrodinėjo, jog būtina prisiminti vieną svarbų elementą — laisvos valios idėją. „Daugybėje Rašto fragmentų aiškiai nurodoma, jog turime valios laisvę“, — rašė jis.
Origeno teigimu, atsakomybę už savo veiksmus suversti tam tikrai išorinei jėgai „neteisinga ir nelogiška; šį argumentą iškelia tie, kurie nori sugriauti laisvos valios idėją“. Jeigu Dievas iš anksto ir žino įvykių eigą, tai dar nereiškia, kad jis juos lemia ar kad jie būtinai turi įvykti. Deja, daugelis netikėjo šiais Origeno teiginiais.
Vienas iš įtakingų Bažnyčios tėvų, Augustinas (354—430 m. e. m.), neigdamas laisvos valios svarbą, supainiojo šį argumentą. Krikščioniškojo pasaulio lemties idėją Augustinas pagrindė teologiškai. Jo veikalai ir ypač vienas iš jų, De libero arbitrio (Apie laisvą valią), buvo plačiai aptarinėjami Viduriniuosiuose Rytuose. Tos diskusijos tęsėsi ir labiausiai įsiliepsnojo Reformacijos laikais, kuomet krikščionių nuomonės dėl likimo idėjos labai išsiskyrė.a
Paplitęs įsitikinimas
Likimo idėja tikima ne tik Vakarų pasaulyje. Musulmonai, ištikus nelaimei, savo tikėjimą lemtimi išreiškia žodžiu „mektub“ — „tai parašyta“. Nors daugelis Rytų religijų pripažįsta asmens vaidmenį jo paties likimui, jos moko ir apie lemtį.
Štai pavyzdys: vienas iš induizmo ir budizmo mokymų, karma, yra neišvengiamas likimas — atpildas už ankstesnio gyvenimo darbus. Seniausi rasti kinų raštai, surašyti ant vėžlio kiauto, buvo naudojami ateičiai spėti. Amerikos žemyno čiabuviai irgi iš dalies tiki likimu. Štai actekai sukūrė kalendorius, pagal kuriuos burdavo savo ateitį. Tikėjimas lemtimi paplitęs ir Afrikoje.
Plačiai priimta likimo idėja rodo, jog žmogus jaučia didelį poreikį tikėti aukštesne jėga. Džonas Nosas knygoje Man’s Religions pripažįsta: „Visos religijos vienaip ar kitaip teigia, kad žmogus nėra, ir negali būti, visiškai nepriklausomas. Jis yra gyvybiškai susijęs su išorinėmis Gamtos bei Visuomenės jėgomis ir net pavaldus joms. Neaiškiai ar tvirtai, žmogus vis tiek žino nesąs svarbiausia savarankiška jėga, galinti egzistuoti atskirai nuo pasaulio.“
Be troškimo tikėti Dievą, mes labai trokštame suprasti tai, kas vyksta aplink mus. Vis dėlto pripažinti visagalį Kūrėją yra viena, o tikėti, jog jis nepakeičiamai valdo mūsų likimą, visai kas kita. Tačiau koks yra žmogaus vaidmuo kuriant savo likimą ir koks Dievo?
[Išnaša]
[Iliustracija 5 puslapyje]
Astrologinis babiloniečių kalendorius (1000 m. p. m. e.)
[Šaltinio nuoroda]
Musée du Louvre, Paris
[Iliustracija 7 puslapyje]
Graikai ir romėnai tikėjo, jog žmogaus likimą nustato trys deivės
[Šaltinio nuoroda]
Musée du Louvre, Paris
[Iliustracija 7 puslapyje]
Egiptiečių deivė Izidė, „likimo valdovė“
[Šaltinio nuoroda]
Musée du Louvre, Paris
[Iliustracija 8 puslapyje]
Seniausi kinų raštai ant vėžlio kiauto buvo naudojami ateičiai spėti
[Šaltinio nuoroda]
Institute of History and Philology, Academia Sinica, Taipei
[Iliustracija 8 puslapyje]
Persiška dėžutė, išgraviruota Zodiako ženklais
[Šaltinio nuoroda]
Nuotrauką suteikė Britų muziejus