Skaitytojų klausimai

Koks turėtų būti krikščionių požiūris į susižadėjimą?

Susižadėjimas — džiaugsmingas ir kartu rimtas sprendimas. Nė vienas subrendęs krikščionis neturėtų lengvabūdiškai žiūrėti į susižadėjimą ir galvoti, jog panorėjęs bet kada gali jį nutraukti. Šis laikotarpis prieš santuoką — tai puiki galimybė porai geriau pažinti vienas kitą.

Nagrinėdami šią temą turime įsisąmoninti, jog santuokos papročiai bei žingsniai, vedantys į santuoką, skiriasi, nelygu visuomenė ir laikmetis. Tai matome iš Biblijos pavyzdžių.

Dvi Loto dukterys, ‛dar nepažinusios vyro’, buvo susižadėjusios su dviem vietiniais vyrais. Loto žentai ‛ketino vesti jo dukteris’, tačiau Biblijoje nesakoma, kodėl ir kaip vyko susižadėjimas. Ar dukros buvo suaugusios? Ar galėjo pačios nuspręsti, už ko tekėti? Ar susižadėjimas buvo viešas? Šių dalykų mes nežinome (Pradžios 19:8-14). Aišku, kad Jokūbas pats sudarė sutartį su Rachelės tėvu: jis ves Rachelę ištarnavęs jam septynerius metus. Nors Jokūbas vadino Rachelę „mano žmona“, per tą laiką jiedu neturėjo lytinių santykių (Pradžios 29:18-21). O štai kitas pavyzdys. Kad galėtų vesti Sauliaus dukrą, Dovydas turėjo nugalėti filistinus. Tik įvykdęs šį Sauliaus reikalavimą, jis gavo Mikalę (1 Samuelio 18:20-28). Minėtos „sužadėtuvės“ skyrėsi tiek vienos nuo kitų, tiek nuo šiuolaikinių sužadėtuvių.

Mozės įstatyme buvo nurodymų dėl santuokos bei susižadėjimo. Pavyzdžiui, vyras galėjo turėti keletą žmonų bei išsiskirti dėl įvairiausių priežasčių, bet to negalėjo padaryti žmona (Išėjimo 22:15, 16 [22:16, 17]; Pakartoto Įstatymo 24:1-4). Nesusižadėjusią merginą suvedžiojęs vyras, gavęs jos tėvo sutikimą, turėjo ją vesti ir niekada negalėjo išsiskirti (Pakartoto Įstatymo 22:28, 29). Kituose įsakymuose nurodoma, kada susituokus reikėjo vengti lytinių santykių (Kunigų 12:2, 5; 15:24; 18:19). Kokie gi buvo nurodymai dėl susižadėjimo?

Susižadėjusios izraelitės teisinė padėtis skyrėsi nuo nesusižadėjusios; kai kuriais atžvilgiais ji buvo laikoma jau ištekėjusia (Pakartoto Įstatymo 22:23-29; Mato 1:18, 19). Izraelitai negalėjo susižadėti bei tuoktis su kai kuriais giminėmis, paprastai su artimais giminaičiais. Kai kada susižadėti bei tuoktis buvo draudžiama dėl paveldėjimo teisių (Kunigų 18:6-20; žiūrėk 1978 m. kovo 15 d. Sargybos bokštą anglų k., 25—28 puslapius). Aišku, Dievo tarnai nežiūrėjo į susižadėjimą lengvabūdiškai.

Izraelitai buvo pavaldūs visiems Įstatymo nuostatams, o krikščionims šis Įstatymas bei jo nuostatai negalioja (Romiečiams 7:4, 6; Efeziečiams 2:15; Žydams 8:6, 13). Iš tikrųjų Jėzus mokė, kad krikščionies požiūris į santuoką turi skirtis nuo Įstatymo (Mato 19:3-9). Vis dėlto jis nesumenkino nei santuokos, nei susižadėjimo. Tad koks turėtų būti krikščionies požiūris į susižadėjimą?

Daugelyje šalių asmenys patys išsirenka sutuoktinį. Vos tik vyras ir moteris pasižada susituokti, jie laikomi susižadėjusiais. Paprastai susižadėjimui įteisinti nereikia jokių papildomų priemonių. Tačiau kai kur įprasta, kad vyras savo būsimajai žmonai sužadėtuvių proga dovanotų žiedą. Taip pat pagal paprotį giminėms bei draugams apie susižadėjimą pranešama per šeimos pietus ar kitus mažus susibūrimus. Šiais klausimais Rašte nėra konkrečių nurodymų, tad sprendžia pats žmogus. Susižadėjimas — tai dviejų žmonių susitarimas.a

Krikščionis neturėtų pernelyg skubėti draugauti, susižadėti ar tuoktis. Mūsų leidžiamoje biblinėje literatūroje duodami patarimai, padėsiantys viengungiams apsispręsti, ar išmintinga pradėti draugauti, susižadėti ir tuoktis.b Pagrindinė patarimo mintis yra ta, kad krikščionis tuokiasi visam laikui (Pradžios 2:24; Morkaus 10:6-9).

Krikščionių pora prieš pradėdama galvoti apie susižadėjimą privalo geriau pažinti vienas kitą. Kiekvienas galėtų paklausti: ‛Ar esu tikras kito dvasingumu bei atsidavimu Dievui? Ar galiu įsivaizduoti, jog visą gyvenimą tarnausiu Dievui su tuo asmeniu? Ar pamatėme vienas kito savybes? Ar esu įsitikinęs, kad visada sugyvensime? Ar pakankamai žinome apie vienas kito praeitį bei dabartines aplinkybes?’

Jei du asmenys susižadėjo, jie bei kiti pagrįstai gali tikėtis vestuvių. Jėzus patarė: „Verčiau jūs sakykite: ‛Taip’, jei taip, ‛Ne’, jei ne“ (Mato 5:37). Susižadėję krikščionys turėtų susituokti. Tačiau kartais susižadėjęs krikščionis gali išsiaiškinti, jog prieš sužadėtuves jam nebuvo pranešta arba tiesiog buvo nuslėpta kai kas svarbaus. Galbūt tai buvo koks nors reikšmingas praeities įvykis — gal net nusikaltimas ar amoralus elgesys. Sužinojęs tuos faktus, krikščionis turėtų apsispręsti, kaip elgtis. Galbūt kartu rūpestingai viską apsvarstę, jie nuspręs nenutraukti susižadėjimo. Tačiau jiedu gali nuspręsti ir kitaip. Ar susižadėjimas bus nutrauktas, ar ne, tai asmeniškas ir labai rimtas sprendimas, todėl niekas neturi teisės kištis, kritikuoti ar teisti. Antra vertus, asmuo, sužinojęs apie sunkų nusižengimą, gali jaustis priverstas nutraukti susižadėjimą, nors kitas to ir nenorėtų. (Žiūrėk skyrelį „Skaitytojų klausimai“ 1975 m. birželio 15 d. Sargybos bokšto numeryje, anglų k.)

Gerai būtų išspręsti tas problemas prieš susituokiant, nes, pasak Jėzaus, vienintelė Raštu pagrįsta priežastis, leidžianti išsiskirti ir vėl tuoktis, yra sutuoktinio seksualinis amoralumas, por·neiʹa (Mato 5:32; 19:9). Jis nesakė, jog teisėtą santuoką galima nutraukti vien tik sužinojus apie rimtą problemą ar nusikaltimą, padarytą prieš vestuves.

Pavyzdžiui, Jėzaus dienomis buvo galima lengvai užsikrėsti raupsais. Tad ar turėjo teisę žydas išsiskirti, sužinojęs, jog žmona jiems tuokiantis (žinodama tai ar ne) jau sirgo raupsais? Pagal Įstatymą žydas galėjo skirtis, tačiau Jėzus savo sekėjams nenurodė to daryti. Apsvarstykime keletą šių dienų pavyzdžių. Tarkim, sifiliu, lytinių organų paprastąja pūsleline, ŽIV ar kita infekcine liga sergantis vyras veda apie tai neprisipažinęs. Galbūt jis užsikrėtė nedorovingai elgdamasis prieš susižadėdamas arba jau susižadėjęs. Vėliau žmona, sužinojusi apie jo ligą arba ankstesnį amoralų elgesį (gal net apie sterilizaciją ar impotenciją), negali nieko pakeisti, nes jie jau vedę. Amoralus elgesys praeityje, kaip ir tas faktas, jog moteris jau tekėdama buvo užsikrėtusi kokia nors liga ar net nuslėpusi esanti nėščia nuo kito vyro, nesuteikia Raštu pagrįstos priežasties skirtis. Jie dabar yra susituokę bei įsipareigoję vienas kitam.

Tiesa, tai išskirtiniai atvejai, tačiau jie turėtų skatinti susimąstyti: į susižadėjimą nereikia žiūrėti lengvabūdiškai. Dar prieš susižadėdami ir jau susižadėję krikščionys turėtų stengtis geriau pažinti vienas kitą. Jie turi nuoširdžiai papasakoti viską, ką nori ir turi žinoti kita pusė. (Kai kuriose šalyse pagal įstatymus reikalaujama prieš santuoką mediciniškai išsitirti. Kiti galbūt norėtų pasitikrinti savo pačių labui.) Tad džiaugsmingas ir drauge rimtas požiūris į susižadėjimą labai pagelbės porai, kai ji ruošiasi dar džiugesniam bei atsakingesniam žingsniui — santuokai (Patarlių 5:18, 19; Efeziečiams 5:33).

[Išnašos]