mwbr20.05 Biuletenio „Mūsų tarnyba ir gyvenimas“ priedas
GEGUŽĖS 4–10 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO | PRADŽIOS 36–37
„Juozapas tapo pavydo auka“
(Pradžios 37:3, 4) Izraelis mylėjo Juozapą labiau už kitus sūnus, nes jo susilaukė senatvėje. Juozapui jis buvo pasiūdinęs puošnų drabužį. 4 Matydami, kad tėvas myli Juozapą labiau už juos visus, broliai ėmė Juozapo nekęsti ir kalbėdavo su juo šiurkščiai.
„Paklausykite, kokį sapną sapnavau!“
Biblijoje rašoma: „Matydami, kad tėvas jį myli labiau už kitus, broliai jo taip nekentė, kad vengdavo net pasisveikinti“ (Pradžios 37:4). Ir toks elgesys suprantamas, tačiau jie elgėsi neišmintingai, leisdami pavydui nuodyti protą (Patarlių 14:30; 27:4). Gal irgi esate kada pagavęs save pavyduliaujantį, kai kas nors sulaukė dėmesio ar garbės, kurios tikėjotės jūs? Prisiminkite Juozapo brolius. Pavydo apakinti, jie padarė tai, dėl ko vėliau teko labai gailėtis. Šis pavyzdys primena krikščionims, kad daug išmintingiau džiaugtis su besidžiaugiančiais (Romiečiams 12:15).
Juozapas, aišku, jautė brolių priešiškumą. Gal šiems esant kur netoliese jis stengėsi to gražaus apdaro nevilkėti? Jaunuoliui galėjo kilti tokių minčių. Tačiau nepamirškime, – tėvas norėjo, kad šis rūbas sūnui primintų apie išskirtinį palankumą ir meilę. Juozapas troško pateisinti tėvo pasitikėjimą, todėl nuolat dėvėjo tą drabužį. Iš to galime kai ko pasimokyti. Nors mūsų dangiškasis Tėvas nėra šališkas, kartais kai kuriuos savo ištikimus tarnus jis išskiria iš kitų ir parodo jiems ypatingą malonę. Be to, nori, kad jie išsiskirtų iš šio pagedusio, amoralaus pasaulio. Kaip Juozapas nuo kitų skyrėsi ypatingu apdaru, taip tikrieji krikščionys nuo aplinkinių skiriasi savo elgsena. Kartais tai kursto pavydą ir priešiškumą (1 Petro 4:4). Ar krikščionis turėtų slėpti, kad yra Dievo tarnas? Ne! Tai būtų tas pats, kas Juozapui slėpti savo drabužį (Luko 11:33).
(Pradžios 37:5–9) Sykį Juozapas sapnavo sapną ir papasakojo jį broliams. Šie užsidegė dar didesne neapykanta. 6 „Paklausykite, kokį sapną sapnavau, – pasakojo Juozapas. – 7 Viduryje lauko mes rišome pėdus. Mano pėdas pakilo ir atsistojo tiesus, o jūsų pėdai susirinko aplink ir jam nusilenkė.“ 8 Broliai pasipiktino: „Bene ketini mūsų karaliumi tapti? Bene viešpatausi mums?“ Išgirdę Juozapo sapną, broliai ėmė nekęsti jo dar labiau. 9 Vėliau Juozapas sapnavo kitą sapną. Jį irgi papasakojo broliams: „Sapnavau dar vieną sapną. Šįkart mačiau saulę, mėnulį ir vienuolika žvaigždžių, ir visi jie prieš mane lenkėsi.“
(Pradžios 37:11) Broliams Juozapo žodžiai sukėlė pavydą, o tėvas juos įsidėmėjo.
„Paklausykite, kokį sapną sapnavau!“
Sapnus jam siuntė Jehova. Jie buvo pranašiški, ir Juozapas turėjo juos papasakoti kitiems. Tam tikra prasme jis privalėjo daryti tą patį, ką ir vėliau gyvenę pranašai – perduoti Dievo siųstas žinias ir nuosprendžius jo neklusniai tautai.
Juozapas savo broliams taktiškai pasakė: „Paklausykite, kokį sapną sapnavau!“ Jo broliai, supratę sapną, kuris jiems visiškai nepatiko, atšovė: „Bene ketini tapti mūsų karaliumi? Bene iš tikrųjų ketini mus valdyti?“ Toliau Biblijoje rašoma: „Dėl kalbų apie sapnus jie ėmė dar labiau jo nekęsti.“ Kai Juozapas tėvui ir broliams papasakojo antrąjį sapną, jie pasipiktino dar labiau: „Tėvas apibarė: ‘Ką gi reiškia tas tavo sapnas? Ką susapnavai? Negi mes – aš pats, tavo motina ir tavo broliai – turėsime ateiti ir nusilenkti tau ligi žemės?’“ Ir vis dėlto šis sapnas jam nedavė ramybės. Gal per berniuką kalba pats Jehova? (Pradžios 37:6, 8, 10, 11)
Juozapas nebuvo nei pirmas, nei paskutinis tarnas, kurį Jehova pasirinko perduoti pranašišką žinią – neretai nepopuliarią ir net galinčią užtraukti persekiojimą. Iškiliausias tokios žinios nešėjas buvo Jėzus, ir jis savo sekėjus perspėjo: „Jeigu jie persekiojo mane, persekios ir jus“ (Jono 15:20). Krikščionys, tiek jauni, tiek seni, gali daug pasimokyti iš Juozapo – dar jaunuolio – tikėjimo ir drąsos.
(Pradžios 37:23, 24) Taigi Juozapui prisiartinus broliai nuplėšė jam puošnųjį drabužį, 24 o patį įmetė į šulinį. Šulinys tuo metu buvo tuščias, be vandens.
(Pradžios 37:28) Midjaniečių pirkliams einant pro šalį, broliai iškėlė Juozapą iš šulinio ir pardavė izmaelitams už 20 sidabrinių. Tie nusigabeno Juozapą į Egiptą.
Ką vertinga radome
(Pradžios 36:1) Štai Ezavo, dar vadinamo Edomu, palikuonių sąrašas.
it-1-E p. 678
Edomas
Išvertus iš hebrajų kalbos Edomas reiškia „raudonas“.
Edomas buvo Ezavo, Jokūbo brolio dvynio, antras vardas arba pravardė (Pr 36:1). Taip jis buvo pramintas dėl to, kad pardavė savo pirmagimystę už raudoną viralą (Pr 25:30–34). Įdomi detalė: Ezavas gimė visas raudonas (Pr 25:25), panašios spalvos taip pat buvo dalis žemės, kurioje jis ir jo palikuoniai vėliau gyveno.
(Pradžios 37:29–32) Rubenas, grįžęs prie šulinio ir pamatęs, kad Juozapo nebėra, persiplėšė drabužius. 30 Jis nuėjo pas brolius ir sušuko: „Vaiko nebėra! Kur aš dabar dėsiuosi?!“ 31 Broliai papjovė ožį ir, paėmę Juozapo drabužį, primirkė jį ožio kraujo. 32 Tada pasiuntė jį tėvui ir pranešė: „Štai ką radome. Prašome pažiūrėti, ar tai tavo sūnaus drabužis, ar ne.“
it-1-E p. 561
Priežiūra, globa
Sutikdamas ganyti ir saugoti kaimenę piemuo už tuos gyvulius prisiimdavo atsakomybę. Jis garantuodavo savininkui, kad gyvuliai bus sotūs ir jų niekas nepavogs; priešingu atveju pats padengs nuostolius. Tačiau minėtas įstatymas atleisdavo piemenį nuo atsakomybės ištikus nelaimei, kuriai jis buvo nepajėgus užkirsti kelią, pavyzdžiui, jeigu kaimenę užpuolė žvėrys. Tokiu atveju piemuo turėjo įrodyti savininkui esąs nekaltas, tarkim, atnešti, kas liko iš žvėries sudraskyto gyvulio. Apžiūrėjęs tokius įrodymus savininkas privalėjo pripažinti piemenį esant nekaltą.
Tas principas buvo taikomas visais atvejais, kai būdavo kam nors patikėta turto arba asmens priežiūra, net šeimos rate. Pavyzdžiui, vyriausias brolis turėjo globoti savo jaunesnius brolius bei seseris. Tai padeda suprasti, kodėl vyriausias sūnus šeimoje Rubenas taip susirūpino dėl Juozapo gyvybės, kai kiti broliai pasiūlė jį nužudyti, kaip rašoma Pradžios 37:18–30. „‘Neatimkime jam gyvybės, – sakė jis. – Nepraliekime kraujo. [...] rankos prieš jį nekelkime.’ Rubenas norėjo Juozapą išgelbėti ir sugrąžinti tėvui.“ Pamatęs, kad Juozapo nėra, Rubenas taip susikrimto, jog „persiplėšė drabužius“ ir sušuko: „Vaiko nebėra! Kur aš dabar dėsiuosi?!“ Jis žinojo, kad iš jo gali būti pareikalauta atsakyti už Juozapo dingimą. Siekdami išvengti atsakomybės broliai pateikė tėvui sufabrikuotą įrodymą, neva Juozapą sudraskė žvėris. Jie papjovė ožį ir paėmę Juozapo drabužį primirkė jį ožio kraujo. Gavęs tokį įrodymą Jokūbas, jų tėvas ir teisėjas pagal patriarchato įstatymą, patikėjo, kad Juozapas žvėries sudraskytas, todėl atleido Rubeną nuo atsakomybės (Pr 37:31–33).
GEGUŽĖS 11–17 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO | PRADŽIOS 38–39
„Jehova niekada nepaliko Juozapo“
(Pradžios 39:1) Juozapą izmaelitai nugabeno į Egiptą ir ten jį nupirko egiptietis, vardu Potifaras. Jis buvo faraono pareigūnas, sargybos viršininkas.
„Kaip galėčiau taip nedorai pasielgti?“
„Kai Juozapas izmaelitų buvo nuvestas į Egiptą, iš ten jį nupirko Potifaras – egiptietis, faraono pareigūnas, sargybos viršininkas“ (Pradžios 39:1). Šiais keliais žodžiais Biblijos pasakojimas padeda suprasti Juozapo pažeminimą, nes buvo perparduotas. Jis buvo tik prekė! Galime įsivaizduoti jaunuolį, sekantį paskui savo naująjį šeimininką, egiptietį sargybos viršininką, kai šis judriomis miesto gatvėmis pro prekyvietes vedasi vergą namo.
Namo! Tos vietos Juozapas niekada nebūtų pavadinęs savo namais. Jis augo klajoklių šeimoje, kuri gyveno palapinėse, nes su avių kaimenėmis dažnai keldavosi iš vietos į vietą. Čia tokie turtuoliai kaip Potifaras gyveno prabangiuose šviesiomis spalvomis dažytuose namuose. Kaip tvirtina archeologai, senovės egiptiečiai turėjo vešlius aptvertus sodus, kurių medžiai teikdavo pavėsį, o jaukiuose tvenkiniuose augdavo papirusai, lotosai bei kiti vandens augalai. Kai kurie namai stovėdavo atokiau nuo gatvės, medžių paunksmėje. Statinys dažnai būdavo su veranda, į kurią išėjęs galėjai mėgautis švelniu vėjeliu. Per didžiulius langus į vidų patekdavo daug šviežio oro. Kambarių būdavo daug, tarp jų – erdvus valgomasis ir gyvenamosios patalpos tarnams.
(Pradžios 39:12–14) Šeimininkė stvėrė jam už drabužio ir tarė: „Sugulk su manimi!“ Bet Juozapas, palikęs drabužį jos rankose, išbėgo laukan. 13 Laikydama drabužį, kurį Juozapas paliko, 14 ji ėmė šauktis savo namų vyrų. „Tik pažiūrėkit! – sakė ji. – Atvedė mums tą hebrają, kad iš mūsų pasityčiotų! Įslinko pas mane norėdamas sugulti, bet aš ėmiau šaukti visu balsu.
(Pradžios 39:20) Jis įmesdino Juozapą į kalėjimą, kur buvo laikomi valdovo kaliniai. Taip Juozapas atsidūrė kalėjime.
„Kaip galėčiau taip nedorai pasielgti?“
Kokie tais laikais buvo egiptiečių kalėjimai, žinome nedaug. Archeologai yra radę jų griuvėsių, primenančių įtvirtinimus su kameromis ir tuneliais. Tą vietą Juozapas pavadino duobe. Galima numanyti, jog tai – belangė, iš kur ištrūkti nebuvo jokios vilties (Pradžios 40:15). Psalmyne rašoma, kad Juozapas buvo kankinamas: „Jo kojos buvo supančiotos, ant kaklo užkarta grandinė“ (Psalmyno 105:17, 18). Kartais egiptiečiai kaliniams grandinėmis surakindavo rankas už nugaros per alkūnes arba uždėdavo geležinį antkaklį. Kaip Juozapui turėjo būti skaudu, kad taip kenčia būdamas nekaltas.
Negana to, kančios truko ilgą laiką. Biblijoje pasakojama, kad Juozapas liko kalėjime ir toje baisioje vietoje praleido ne vienerius metus, nežinodamas, ar kada atgaus laisvę. Kas padėjo jaunam vyrui nepulti į neviltį, kai įkalinimas užsitęsė iki savaičių, paskui – mėnesių?
Biblijos pasakojime randame įtikinamą atsakymą: „Viešpats buvo su Juozapu, parodė jam ištikimą meilę“ (Pradžios 39:21). Nei kalėjimo sienos, nei grandinės, nei niūrūs požemiai negali sukliudyti Jehovai rodyti savo tarnams ištikimą meilę (Romiečiams 8:38, 39). Nesunku įsivaizduoti Juozapą, maldoje savo širdgėlą liejantį dangiškajam Tėvui ir pajuntantį ramybę, kurią gali suteikti tik „visokios paguodos Dievas“ (2 Korintiečiams 1:3, 4; Filipiečiams 4:6, 7). Ką dar Jehova padarė dėl Juozapo? Pasakojime rašoma, kad jis nuteikė „kalėjimo viršininką maloniai su [Juozapu] elgtis“.
(Pradžios 39:21–23) Bet Jehova ir čia Juozapo nepaliko. Jis toliau rodė jam ištikimąją meilę ir nuteikė kalėjimo viršininką elgtis su juo maloningai. 22 Viršininkas pavedė Juozapui visus kalinius, ir šis prižiūrėjo viską, ką jie darė. 23 Tuo, ką patikėjo Juozapui, kalėjimo viršininkas pats nebesirūpino, nes Jehova buvo su Juozapu. Jehova laimino viską, ką jis darė, tad jam sekėsi.
„Kaip galėčiau taip nedorai pasielgti?“
Biblijos pasakojime randame įtikinamą atsakymą: „Viešpats buvo su Juozapu, parodė jam ištikimą meilę“ (Pradžios 39:21). Nei kalėjimo sienos, nei grandinės, nei niūrūs požemiai negali sukliudyti Jehovai rodyti savo tarnams ištikimą meilę (Romiečiams 8:38, 39). Nesunku įsivaizduoti Juozapą, maldoje savo širdgėlą liejantį dangiškajam Tėvui ir pajuntantį ramybę, kurią gali suteikti tik „visokios paguodos Dievas“ (2 Korintiečiams 1:3, 4; Filipiečiams 4:6, 7). Ką dar Jehova padarė dėl Juozapo? Pasakojime rašoma, kad jis nuteikė „kalėjimo viršininką maloniai su [Juozapu] elgtis“.
Ką vertinga radome
(Pradžios 38:9, 10) Tačiau Onanas žinojo, kad palikuonis bus ne jo, todėl, kai sueidavo su savo brolio žmona, išliedavo sėklą ant žemės. Duoti savo broliui palikuonio jis nenorėjo. 10 Jehovos akyse tai buvo nedora, todėl jis atėmė gyvybę ir Onanui.
it-2-E p. 555
Onanas
Vardas kilęs iš žodžio, reiškiančio „generatyvinė galia, stiprybė“.
Antrasis Judo sūnus, kurį jam pagimdė kanaaniečio, vardu Šūva, duktė (Pr 38:2–4; 1 Met 2:3). Kai Jehova vyresniam Onano broliui Erui už nedorą elgesį atėmė gyvybę, Judas liepė Onanui atlikti santuokinę svainio pareigą – sueiti su vyresnio brolio našle Tamara, kad šis turėtų palikuonį. Jeigu būtų gimęs sūnus, jis būtų laikomas ne Onano, bet Ero palikuoniu, todėl būtų paveldėjęs pirmagimio teisę. O jeigu paveldėtojas nebūtų gimęs, pirmagimio teisės atitektų Onanui. Lytiškai santykiaudamas su Tamara, Onanas „išliedavo sėklą ant žemės“. Tai nebuvo masturbacija, nes Biblijoje sakoma, kad sėklą ant žemės jis išliedavo, „kai sueidavo su savo brolio žmona“. Greičiausiai tai būdavo nutrauktoji sueitis (lot. coitus interruptus): Onanas sąmoningai neleisdavo sėklai patekti į Tamaros lytinius takus. Jehova atėmė Onanui (taip pat neturėjusiam vaikų) gyvybę dėl nepaklusnumo tėvui, godumo ir nepagarbos Dievo įsteigtai santuokai – ne dėl masturbacijos (Pr 38:6–10; 46:12; Sk 26:19).
(Pradžios 38:15–18) Judas ją pamatė ir palaikė parsiduodančia moterimi, nes ji buvo užsidengusi veidą. 16 Jis paėjo į pakelę ir priėjęs prie jos tarė: „Norėčiau su tavimi sugulti.“ Jis nė nenutuokė, kad kalbasi su savo marčia. Ši atsiliepė: „Ką man duosi, kad sugulčiau su tavimi?“– 17 „Atsiųsiu ožiuką iš savo kaimenės“, – pažadėjo jis. Bet moteris sakė: „O kokį užstatą gausiu, iki atsiųsi ožiuką?“ – 18 „Kokio užstato norėtum?“ – paklausė Judas. „Tavo antspaudo žiedo su virvele ir lazdos, kurią laikai rankose“, – pasakė Tamara. Judas visa tai jai padavė ir su ja sugulė. Taip moteris nuo jo pastojo.
Skaitytojų klausimai
Neduodamas Tamaros savo sūnui Šelai kaip buvo žadėjęs, Judas pasielgė neteisingai. Be to, santykiavo su moterimi, kurią palaikė šventyklos prostitute. Taip jis pažeidė Dievo nurodymą, leidžiantį vyrui turėti lytinius santykius tik su savo žmona. (Pradžios 2:24) Bet iš tiesų Judas santykiavo ne su prostitute. Pats to nežinodamas atliko vietoj sūnaus Šelos svainio pareigą ir pradėjo teisėtą palikuonį.
Pačios Tamaros poelgis nebuvo amoralus ir jos dvyniai sūnūs nebuvo palaikyti ištvirkėlės vaikais. Kai Boazas iš Betliejaus, paisydamas levirato papročio, vedė moabitę Rūtą, Betliejaus vyresnieji palankiai atsiliepė apie Tamaros sūnų Perecą. Jie sakė Boazui: „Tegu per palikuonis, tau Viešpaties duotus iš šios jaunos moters, tavo namai būna panašūs į namus Pereco, kurį Tamara pagimdė Judui!“ (Rūtos 4:12) Perecas taip pat paminėtas tarp Jėzaus Kristaus protėvių. (Mato 1:1–3; išnaša; Luko 3:23–33; išnaša)
GEGUŽĖS 18–24 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO | PRADŽIOS 40–41
„Jehova išvadavo Juozapą“
(Pradžios 41:9–13) Tada į faraoną kreipėsi vyriausiasis taurininkas: „Privalau šiandien išpažinti savo nuodėmes. 10 Faraonas buvo užsirūstinęs ant savo tarnų – manęs ir vyriausiojo duonkepio – ir įmetęs mus į sargybos viršininko namų kalėjimą. 11 Vieną naktį mes abu sapnavome po sapną. Tiek jo, tiek mano sapnas turėjo reikšmę. 12 Su mumis kalėjo vienas jaunas hebrajas, sargybos viršininko tarnas. Kai jam savo sapnus papasakojome, jis abu juos išaiškino. 13 Viskas įvyko taip, kaip jis sakė – man buvo grąžintos pareigos, o kitą vyrą pakabino ant stulpo.“
„Argi ne iš Dievo ateina išaiškinimas?“
Vynininkas Juozapą gal ir užmiršo, bet Jehova – ne. Vieną naktį Jehovos valia faraonas susapnavo du nepamirštamus sapnus. Pirmasis buvo apie septynias gražias ir riebias karves, išbridusias iš Nilo upės, paskui kurias sekė septynios bjaurios ir liesos. Liesosios surijo riebiąsias. Antrasis – apie septynias iš vieno stiebo išaugusias gražias ir pilnas varpas, po kurių išaugo septynios tuščios, vėjo išdžiovintos. Tuščiosios varpos prarijo pilnąsias. Rytą faraonas prabudo labai sunerimęs, todėl sušaukė visus išminčius ir žynius, kad sapnus išaiškintų. Tačiau nė vienam iš jų nepavyko (Pradžios 41:1–8). Ar taip atsitiko todėl, kad jie buvo tiesiog priblokšti, ar jų aiškinimai labai skyrėsi, nėra žinoma. Šiaip ar taip, faraonas liko nepatenkintas, todėl dar atkakliau stengėsi rasti atsakymą.
Galiausiai vynininkas prisiminė Juozapą! Jį ėmė graužti sąžinė, todėl papasakojo faraonui apie gabų jauną vyrą, kuris prieš dvejus metus, jam ir kepėjui esant kalėjime, tiksliai išaiškino jų sapnus. Faraonas liepė nedelsiant jį atvesti (Pradžios 41:9–13).
(Pradžios 41:16) Juozapas faraonui atsakė: „Ne aš, o Dievas gali. Jis praneša faraonui gerą žinią.“
(Pradžios 41:29–32) Egipto žemės laukia septyneri didelio pertekliaus metai. 30 Bet po jų septynerius metus kraštą vargins badas. Visa ta apstybė iš Egipto žemės pradings, badas nualins visą kraštą. 31 Buvusios gausos Egipte neliks nė ženklo, nes badas užeis itin nuožmus. 32 O tai, kad tą patį sapną faraonas sapnavo du kartus, reiškia, kad Dievo sprendimas yra tvirtas ir netrukus bus vykdomas.
„Argi ne iš Dievo ateina išaiškinimas?“
Jehova myli nuolankius, ištikimus žmones, todėl nenuostabu, kad jo padedamas Juozapas galėjo išaiškinti tai, ko nepajėgė išminčiai ir žyniai. Jis pasakė faraonui, kad abiejų sapnų reikšmė ta pati. Pakartodamas žinią dusyk Jehova pabrėžė, jog „reikalas Dievo nuspręstas ir Dievas nedels jį įvykdyti“. Riebiosios karvės ir pilnos varpos reiškia, kad Egipte bus septyneri gausaus derliaus metai, o liesosios karvės ir tuščios varpos – septyneri bado metai, kurie kraštą ištiks tuojau po derlingųjų. Šis badas bus toks baisus, jog ankstesnio pertekliaus neliks nė žymės (Pradžios 41:25–32).
(Pradžios 41:38–40) Faraonas savo tarnams pasakė: „Argi rasime kitą tokį vyrą kaip šis, apdovanotą Dievo dvasia?“ 39 Tada faraonas tarė Juozapui: „Jeigu jau Dievas visa tai tau apreiškė, tai protingesnio ir sumanesnio už tave nerasime. 40 Skiriu tave savo namų valdytoju. Visi mano žmonės besąlygiškai tavęs klausys. Tik sostu būsiu už tave viršesnis.“
„Argi ne iš Dievo ateina išaiškinimas?“
Valdovas laikėsi pažado. Juozapas tuoj pat buvo aprengtas ploniausios drobės drabužiais. Faraonas jam uždėjo ant kaklo aukso grandinę, užmovė savo antspaudo žiedą, davė karališkąjį vežimą ir, kad įgyvendintų savo planą, įgaliojo keliauti po visą kraštą (Pradžios 41:42–44). Vos per vieną dieną paniekintas kalinys tapo garbingu rūmų pareigūnu, antru asmeniu šalyje po faraono. Akivaizdu, už pasitikėjimą Jehova Juozapui buvo atlyginta! Dievas matė, kiek neteisybės per visus tuos metus jo tarnas patyrė. Jehova ėmėsi veiksmų pačiu laiku ir pačiu tinkamiausiu būdu. Šitaip ne tik atitaisė Juozapui padarytas skriaudas, bet ir išsaugojo būsimą Izraelio tautą. Kaip visa tai vyko, pamatysime kitame šios serijos straipsnyje.
Ką vertinga radome
(Pradžios 41:14) Faraonas pasiuntė atvesti Juozapo ir šis tuojau pat buvo išleistas iš kalėjimo. Juozapas nusiskuto, persirengė ir atėjo pas faraoną.
Ar žinote?
Kodėl prieš eidamas pas faraoną Juozapas nusiskuto?
Kaip rašoma Pradžios knygoje, faraonas įsakė skubiai atvesti hebrajų kalinį Juozapą, kad šis išaiškintų jo keistus sapnus. Juozapas buvo kalinamas jau nemažai metų. Nors pas faraoną turėjo prisistatyti kuo skubiausiai, jis skyrė laiko nusiskusti (Pradžios 39:20–23; 41:1, 14). Tai, kad rašytojas pamini šią, regis, nereikšmingą detalę, rodo jį puikiai išmanius egiptiečių papročius.
Auginti barzdą buvo įprasta daugelyje senovės tautų, tarp jų ir hebrajų. Tačiau „senovės egiptiečiai buvo vienintelė rytų tauta, neigiamai žiūrėjusi į barzdos auginimą“, kaip sakoma Maklintoko ir Strongo leidinyje Cyclopedia of Biblical, Theological, and Ecclesiastical Literature.
Ar egiptiečiai skusdavosi tik barzdą? Žurnale Biblical Archaeology Review teigiama, jog kai kurie egiptiečių apeiginiai papročiai reikalavo, kad vyras apsilankymui pas faraoną ruoštųsi taip, lyg eitų į šventyklą. Taigi Juozapas galbūt turėjo nusiskusti galvos ir viso kūno plaukus.
(Pradžios 41:33) Tad dabar faraonas tegul suranda protingą, sumanų vyrą ir tepaskiria jį valdyti Egipto kraštą.
Būkime mandagūs, kaip dera Dievo tarnams
14 Biblijos laikais dievobaimingi tėvai mokydavo vaikus gražiai elgtis namie. Atkreipk dėmesį, kaip mandagiai Abraomas ir jo sūnus Izaokas pradėjo savo pokalbį, užrašytą Pradžios 22:7. Akivaizdu, kad tėvai gerai auklėjo ir Juozapą. Uždarytas į kalėjimą, jis buvo mandagus net su kaliniais (Pr 40:8, 14). Juozapo žodžiai faraonui rodo jo mokėjimą tinkamai kreiptis į aukštos padėties asmenį (Pr 41:16, 33, 34).
GEGUŽĖS 25–31 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO | PRADŽIOS 42–43
„Juozapas parodė susivaldymą“
(Pradžios 42:5–7) Ir štai Izraelio sūnūs drauge su kitais atkeliavo į Egiptą pirkti grūdų, nes badas buvo pasiekęs ir Kanaano kraštą. 6 Juozapas buvo Egipto krašto valdytojas ir pardavinėjo grūdus visiems žemės gyventojams. Broliai atėjo pas jį ir nusilenkė iki pat žemės. 7 Juozapas pažino brolius vos tik juos išvydęs, tačiau neišsidavė, kas esąs, ir kalbėjo su jais šiurkščiai. „Iš kur atvykote?“ – paklausė. „Atkeliavome iš Kanaano krašto nusipirkti maisto“, – atsakė šie.
„Nejau aš esu Dievo vietoje?“
O Juozapas? Jis kaipmat atpažino brolius. Be to, pamatęs juos nusilenkiant, iškart atsiminė, kas nutiko vaikystėje. Biblijoje rašoma, kad Juozapas prisiminė anuomet Jehovos jam siųstus sapnus, jog ateis laikas, kai broliai jam nusilenks. Dabar tai ir įvyko! (Pradžios 37:2, 5–9; 42:7, 9) Kaip Juozapas pasielgs? Apkabins juos? Keršys?
Jis suprato, kad nevalia pasiduoti jausmams, kad ir kokie jie būtų. Akivaizdu, kad įvykiai rutuliojosi pagal Jehovos valią. Juk Dievas buvo pažadėjęs, kad Jokūbo palikuoniai taps galinga tauta (Pradžios 35:11, 12). Jeigu paaiškės, kad Juozapo broliai tebėra žiaurūs, savanaudžiai, nesąžiningi, kokios pražūtingos gali būti pasekmės! Be to, jeigu Juozapas pasielgtų impulsyviai, galėtų nukentėti visai nekalti žmonės, galbūt net jo tėvas ir Benjaminas. Beje, ar jie tebėra gyvi? Kad galėtų brolius išbandyti ir sužinoti, kokie jie dabar, Juozapas nusprendė neatskleisti, kas esąs. Tada paaiškėtų, ko Jehova iš jo tikisi.
„Nejau aš esu Dievo vietoje?“
Jums veikiausiai niekada neteks atsidurti panašioje situacijoje. Tačiau nesantaikos bei susiskaldymų šeimoje dažnai pasitaiko ir šiandien. Su tuo susidūrę, galime būti linkę pasiduoti emocijoms ir elgtis impulsyviai. Kur kas išmintingiau sekti Juozapo pavyzdžiu ir stengtis suvokti, kokiam mūsų sprendimui pritartų Dievas (Patarlių 14:12). Nepamirškite: kad ir kaip svarbu sutarti su šeimos nariais, nepalyginamai svarbesni santykiai su Jehova ir jo Sūnumi (Mato 10:37).
(Pradžios 42:14–17) Tačiau Juozapas kalbėjo: „Yra, kaip sakau, – esate žvalgai! 15 Dabar aš jus patikrinsiu. Kaip gyvas faraonas, neišeisite iš čia, kol neatvyks jūsų jauniausias brolis. 16 Pasiųskite vieną iš jūsų atvesti brolio, o kiti liksite surakinti, tada sužinosiu, ar kalbate tiesą. Antraip, kaip gyvas faraonas, jūs esate žvalgai.“ 17 Ir jis visus juos įkalino trims dienoms.
„Nejau aš esu Dievo vietoje?“
Kad pamatytų, kas brolių širdyse, Juozapas nusprendė šiuos išbandyti. Jis kreipėsi į juos per vertėją, kalbėjo šiurkščiai ir apkaltino šnipinėjimu. Norėdami apsiginti, broliai papasakojo apie savo šeimą, paminėdami Juozapui svarbų faktą, kad turi jauniausią brolį, kuris liko namuose. Juozapas bandė nuslėpti jaudulį. Jaunėlis brolis išties gyvas?! Dabar Juozapas žinojo, ką daryti toliau. Jis prabilo: „Štai kaip būsite ištirti.“ Tada pasakė, kad turi pamatyti jų jauniausią brolį. Po kelių dienų leido grįžti namo su sąlyga, kad vienas iš jų liks įkaitu, kol kiti atsives jaunėlį (Pradžios 42:9–20).
(Pradžios 42:21, 22) Tarpusavyje jie kalbėjosi: „Tai ne kas kita, o bausmė už brolį. Matėme, su kokiu sielos skausmu jis maldavo pasigailėjimo, tačiau nė girdėti nenorėjome. Todėl ir ištiko mus ši nelaimė.“ 22 Rubenas tarė: „Argi nesakiau, kad nekenktumėte vaikui? Nepaklausėte, užtat dabar teks atsiskaityti už jo kraują.“
it-2-E p. 108, pstr. 4
Juozapas
Taip pasisukus įvykiams Juozapo broliai pagalvojo, kad Dievas juos baudžia už tai, kad prieš daug metų jie pardavė Juozapą į vergiją. Broliai vis dar neatpažino Juozapo ir jam esant šalia ėmė kalbėtis apie savo kaltę. Išgirdęs jų žodžius, rodančius atgailą, Juozapas taip susigraudino, jog turėjo paeiti į šalį išsiverkti. Grįžęs liepė surišti Simeoną ir laikyti jį nelaisvėje, kol broliai sugrįš su savo jauniausiu broliu (Pr 42:21–24).
Ką vertinga radome
(Pradžios 42:22) Rubenas tarė: „Argi nesakiau, kad nekenktumėte vaikui? Nepaklausėte, užtat dabar teks atsiskaityti už jo kraują.“
(Pradžios 42:37) Rubenas tėvui tarė: „Galėsi nužudyti mano abu sūnus, jeigu jo tau nesugrąžinsiu. Nebijok man jo patikėti, tikrai parvesiu atgal pas tave.“
it-2-E p. 795
Rubenas
Apie kai kurias teigiamas Rubeno savybes liudija tai, kad jis įkalbėjo savo devynis brolius nežudyti Juozapo, o verčiau įmesti į sausą šulinį. Rubenas ketino vėliau slapta sugrįžti ir iš ten Juozapą ištraukti (Pr 37:18–30). Praėjus daugiau kaip 20 metų, kai tie patys broliai Egipte svarstė, ar tik nebus kaltinimas šnipinėjimu jiems bausmė už beširdišką elgesį su Juozapu, Rubenas priminė neprisidėjęs prie sąmokslo atimti Juozapui gyvybę (Pr 42:9–14, 21, 22). O kai Jokūbas nenorėjo išleisti Benjamino kartu su kitais sūnumis, ketinančiais antrą kartą keliauti į Egiptą, Rubenas prisiėmė atsakomybę už Benjamino saugumą ir pridūrė: „Galėsi nužudyti mano abu sūnus, jeigu [Benjamino] tau nesugrąžinsiu“ (Pr 42:37).
(Pradžios 43:32) Maistas buvo patiektas atskirai jam ir atskirai broliams. Su juo esantiems egiptiečiams irgi buvo patiekta atskirai, nes egiptiečiai nevalgo drauge su hebrajais – tai jiems pasibjaurėtina.
Pradžios knygos apžvalga (2 dalis)
43:32. Kodėl valgyti maistą su hebrajais egiptiečiams atrodė pasibjaurėtina? Pagrindinė priežastis galėjo būti religinė ar rasinė nepakanta. Be to, egiptiečiai bjaurėjosi piemenimis. (Pradžios 46:34) Kodėl? Matyt, piemenys Egipte buvo priskiriami pačiam žemiausiam luomui. Neapykantą jie galėjo užsitraukti ir dėl to, kad ieškojo ganyklų savo bandoms, o Egipte dirbamos žemės trūko.