Ar tavo gyvenimą valdo lemtis?

„ALA NÒ DO.“ Malio (Vakarų Afrika) bambarų kalba šis posakis reiškia „tai Dievo darbas“. Panašūs posakiai labai įprasti toje pasaulio dalyje. Volofų kalba sakoma: „Jala mo ko def“ (Dievas tai padarė). O viena dogonų kaimietiška tarme žmonės sako: „Ama bire“ (Dievas tai užtraukė).

Šių posakių atitikmenų yra ir kitose šalyse. Dažnai girdimi pasakymai „jam buvo lemta mirti“ bei „tokia buvo Dievo valia“, kai tik kas miršta ar įvyksta tragedija. Vakarų Afrikoje tokie posakiai kaip „žmogus numato, Dievas nustato“ neretai nupaišomi ant visuomeninio transporto arba priklijuojami parduotuvėse. Daugeliui tai tik vaizdingi posakiai. Tačiau dažnai jie atspindi giliai įsišaknijusį tikėjimą fatalizmu.

Kas gi yra fatalizmas? Enciklopedijoje The World Book Encyclopedia jis apibrėžiamas kaip „tikėjimas, kad įvykiai yra nustatyti žmonėms nepavaldžių jėgų“. Kas yra tos jėgos? Prieš tūkstančius metų babiloniečiai tikėjo, kad asmens likimas visiškai priklauso nuo žvaigždžių išsidėstymo jo gimimo metu. (Palygink Izaijo 47:13.) Graikai tikėjo, kad lemtis yra trijų galingų deivių, verpiančių, matuojančių ir nukerpančių gyvybės siūlą, rankose. Tačiau būtent krikščioniškojo pasaulio teologai davė pradžią idėjai, kad pats Dievas nustato žmogaus likimą!

„Šventasis“ Augustinas, pavyzdžiui, atmetė „klaidingą bei žalingą“ astrologų požiūrį. Kita vertus, jis įrodinėjo, jog „pripažinti Dievo buvimą ir drauge neigti, kad Jis iš anksto žino ateities dalykus, yra aiški kvailystė“. Jis tvirtino, kad Dievas, norėdamas būti tikrai visagalis, turi „žinoti visus dalykus prieš jiems įvykstant“ nepalikdamas nieko nenustatyto iš anksto“. Tačiau Augustinas aistringai įrodinėjo, jog nors Dievas ir žino visa, kas įvyks, iš anksto, žmonės vis tiek turi laisvą valią („Dievo miestas“, anglų k., knyga 5, skyriai 7—9).

Praėjus daugeliui amžių protestantų teologas Jonas Kalvinas toliau rutuliojo šią idėją įtikinėdamas, kad kai kuriems yra „[Dievo] skirta būti dangiškosios karalystės vaikais ir paveldėtojais“, o kitiems lemta „patirti jo rūstybę“!

Šiandieną daugelyje pasaulio šalių tikima lemtimi. Apsvarstyk Usmano, jaunuolio iš Pietų Afrikos, atvejį. Jis buvo vienas iš geriausių mokinių savo mokykloje, bet kai atėjo baigiamieji egzaminai, jų neišlaikė! Dėl to teko ne tik pasilikti antrus metus toje pačioje klasėje, bet ir jaustis nepatogiai savo šeimos bei draugų akyse. Vienas draugas bandė paguosti jį sakydamas, kad tokia Dievo valia. Usmano mama irgi kaltino likimą.

Iš pradžių Usmanas buvo laimingas matydamas jų pastangas paguosti jį. Juk jei iš tikrųjų dėl Dievo valios jį ištiko nesėkmė, nieko neįmanoma buvo padaryti jai išvengti. Bet jo tėvas kitaip žvelgė į viską. Jis pasakė Usmanui, kad šis neišlaikė egzaminų dėl savo paties, o ne Dievo kaltės. Usmanui nepasisekė, nes jis apleido savo mokslą.

Susvyravus jo tikėjimui lemtimi, Usmanas nusprendė pats išnagrinėti tuos dalykus. Dabar mes kviečiame tave padaryti tą patį apsvarstant tolesnį straipsnį.