Lauk miesto su tvirtais pamatais

1. Ką Jėzus išpranašavo apie Jeruzalę?

KELIOS dienos iki mirties Jėzus Kristus išsakė pranašystę, kuri pirmąsyk turėjo išsipildyti anuometės žydų religinės sistemos pabaigoje. Jis įspėjo, kad vieną dieną Jeruzalė bus „apsupta karo stovyklų“ (Lk 21:20). Ir nurodė, kad jo sekėjai tai matydami iškart paliktų Judėją (Lk 21:​21, 22).

2. Ką Paulius rašė bendratikiams hebrajams, gyvenantiems Judėjoje ir Jeruzalėje?

² O likus vos keleriems metams iki romėnų kariuomenei apsiaučiant Jeruzalę, apaštalas Paulius parašė labai svarbų laišką krikščionims hebrajams. Judėjoje ir Jeruzalėje gyvenantiems bendratikiams jis davė pamokymų, kaip ištverti būsimą negandą. Kokią būtent? Jeruzalės sunaikinimą. Žinodamas, kad tenykščiams teks palikti namus, verslą ir gelbėti savo gyvybę, apaštalas pasakė: „Čia neturime išliekančio miesto“ ir pridūrė: „Laukte laukiame būsimojo“ (Hbr 13:14).

3. Kas yra „miestas su tikrais pamatais“ ir kodėl jo laukiame?

³ Žmonės tikriausiai pajuokė ar net pasmerkė krikščionis, nusprendusius pasitraukti iš Judėjos. Tačiau tik taip jie galėjo išsigelbėti. Šiandien aplinkiniai taip pat nesupranta, kodėl nededame vilčių į žmonių valdžias ir nesiekiame užsitikrinti saugaus, patogaus gyvenimo šiame pasaulyje. Kodėl mes taip elgiamės? Pirmiausia dėl to, kad ši sistema laikina. Laukiame „miesto su tikrais pamatais“, tai yra Dievo Karalystės (Hbr 11:10; Mt 6:33).a Straipsnyje aptarsime, kaip Pauliaus pamokymai (1) padėjo pirmojo amžiaus krikščionims laukti „būsimojo“ miesto, (2) pasirengti artėjančiai negandai ir (3) kuo jie vertingi mums šiandien.

PASITIKĖK DIEVO PAŽADU TAVĘS NEPALIKTI

4. Kuo reikšmingas krikščionims buvo Jeruzalės miestas?

⁴ Jeruzalė buvo reikšmingas krikščionių veiklos centras. Šiame mieste 33 metais susikūrė pirmoji bendruomenė. Ten veikė ir vadovaujančioji taryba. Be to, daugelis krikščionių tame mieste turėjo namus ir kitokio turto. Tačiau Jėzus perspėjo, kad jo sekėjams teks palikti ir Jeruzalę, ir net Judėją (Mt 24:16).

5. Ką Paulius apie Jeruzalę paaiškino ir kodėl?

⁵ Kad krikščionims būtų lengviau Jeruzalę palikti, Paulius paaiškino, kad tas miestas Jehovos akyse neteko savo ypatingo statuso. Apaštalas priminė, kad nei šventykla, nei kunigija, nei žydų atnašaujamos aukos Dievui nebėra šventos (Hbr 8:13). Diduma jeruzaliečių atmetė jo siųstą Mesiją, todėl Jeruzalės šventykla jau nėra jo garbinimo centras ir bus sunaikinta (Lk 13:​34, 35).

6. Kodėl Hebrajams 13:​5, 6 užrašytas priminimas krikščionims buvo pačiu laiku?

⁶ Kai Paulius rašė laišką hebrajams, Jeruzalė klestėjo. Vienas to laikotarpio romėnų rašytojas darė išvadą, kad ji „toli pranoksta visus kitus miestus Rytuose“. Žydai iš svečių kraštų keliaudavo ten švęsti metinių švenčių ir miestą gerokai praturtindavo. Be abejo, ir kai kurie vietiniai krikščionys iš to gaudavo nemažai pajamų. Gal todėl apaštalas jiems ir pasakė: „Tenebūna jūsų gyvenime godumo pinigams, pasitenkinkite tuo, ką turite.“ Toliau jis psalmės žodžiais priminė tvirtą paties Jehovos patikinimą: „Aš niekada tavęs nepaliksiu ir niekada tavęs neapleisiu“ (perskaityk Hebrajams 13:​5, 6; Įst 31:6; Ps 118:6). Jeruzalės ir visos Judėjos krikščionims tokio patikinimo kaip tik ir reikėjo. Juk netrukus po to, kai gavo Pauliaus laišką, jiems teko palikti namus, verslą ir visą užgyventą turtą. Reikėjo kurtis kitur ir pradėti naują gyvenimą, o tai nebuvo lengva.

7. Kodėl turime jau dabar ugdytis pasitikėjimą Jehova?

⁷ Ko pasimokome. Gyvename itin reikšmingais laikais, netrukus prasidės „didelis suspaudimas“ (Mt 24:21). Tad kaip ir pirmojo amžiaus krikščionys, turime išlikti budrūs ir pasiruošę lemtingiems įvykiams (Lk 21:​34–36). Suspaudimui užėjus galbūt teks palikti dalį ar net visą savo turtą ir pasitikėti, kad Jehova mumis pasirūpins. Jau šiandien galime parodyti, kuo išties pasikliaujame. Susimąstyk, ką liudija tavo sprendimai ir siekiai. Į ką dedi viltis? Į turtą ar į Dievo pažadą tavęs nepalikti? (1 Tim 6:17) Atmink, kad mūsų laukia dar didesnis suspaudimas – toks, kokio žemėj nėra buvę. O kai jis prasidės, iš kur žinosime, ką daryti ir kaip elgtis? Tai suprasti padės dar vienas Pauliaus pamokymas.

„KLAUSYKITE SAVO VADOVŲ“

8. Kokį nurodymą mokiniams buvo davęs Jėzus?

⁸ Atėjus laikui Jėzaus pranašystė pradėjo pildytis. Romos kariuomenė apsupo Jeruzalę ir tai krikščionims buvo ženklas bėgti – miestas pasmerktas (Mt 24:3; Lk 21:​20, 24). Tačiau kur bėgti? Jėzus buvo sakęs: „Tie, kurie Judėjoje, tebėga į kalnus“ (Lk 21:21). Bet kalnų ten visur gausu. Į kuriuos būtent reikėjo pasitraukti?

9. Kodėl krikščionims galėjo kilti klausimas, į kuriuos kalnus bėgti? (Taip pat žiūrėk žemėlapį.)

⁹ Kurią kryptį pasirinkti? Samarijos kalnus? Galilėjos? Libano kalnus su Hermono viršūne? O gal persikelti kitapus Jordano? (Žiūrėk žemėlapį.) Kai kurie tų kalnų miestai galėjo išties atrodyti labai saugi priebėga. Štai Gamlos miestas, kai kurių žydų manymu, buvo saugiausia slėptuvė, nes stovėjo ant stataus kalno ir buvo itin sunkiai prieinamas. Tačiau Gamloje įvyko nuožmus judėjų sukilėlių susirėmimas su romėnais, per kurį žuvo daugelis miesto gyventojų.b

10, 11. a) Kaip Jehova, tikėtina, parodė krikščionims, kur bėgti? (Hebrajams 13:​7, 17) b) Ką davė klusnumas bendruomenės vadovams? (Taip pat žiūrėk iliustraciją.)

¹⁰ Tikėtina, Jehova krikščionims parodė kryptį per bendruomenės vadovus. Štai istorikas Eusebijas Cezarėjietis rašė: „Jeruzalės Bažnyčia Dievo valia rinktiniams savo nariams gavo pranašingą nurodymą, kad jie, dar karui neprasidėjus, apleistų miestą ir vyktų į Perėją, vadinamą Pela.“c Regis, Pela išties buvo ideali vieta. Viena, ji buvo netoli Jeruzalės, tad palyginti lengvai pasiekiama. Be to, mieste gyveno daugiausia kitataučiai ir jo nealino aršios žydų kovos su romėnais (žiūrėk žemėlapį).

¹¹ Krikščionys laikėsi Pauliaus pamokymo: „Klausykite savo vadovų.“ (Perskaityk Hebrajams 13:​7, 17.) Jie pabėgo į kalnus ir taip išsigelbėjo nuo pražūties. Istorija patvirtina, kad Dievas nepaliko tų, kurie „laukė miesto su tikrais pamatais“, tai yra Dievo Karalystės (Hbr 11:10).

12, 13. Kaip Jehova veda savo tautą sunkiu metu?

¹² Ko pasimokome. Jehova savo tarnams visais laikais duodavo konkrečių nurodymų per paskirtus vadovus. Biblijoje skaitome, kaip jo siųsti ganytojai vedė tautą sunkiais laikais (Įst 31:23; Ps 77:20). Šiandien taip pat nestinga įrodymų, kad Dievas vadovauja per atsakingus brolius.

¹³ Prisiminkime, pavyzdžiui, COVID-19 pandemijos laikotarpį. Vyresnieji gavo aiškias gaires, kaip rūpintis brolių ir sesių dvasiniais poreikiais. Pandemija netgi nesutrukdė surengti kongresą. Jo programos visame pasaulyje per internetą, televiziją ir radiją klausėmės daugiau kaip 500 kalbų. Dvasinio maisto srautas nepaliovė ir taip mes išlikome vieningi. Tad nė neabejok: kad ir kas nutiktų, Jehova per bendruomenės vadovus parodys, ką išmintingiausia daryti. Visiškai juo pasitikėk ir būk klusnus. O kokios dar savybės padės pasirengti didžiajam suspaudimui ir nepamesti galvos jam prasidėjus?

RODYK BROLIŠKĄ MEILĘ IR SVETINGUMĄ

14. Remiantis Hebrajams 13:​1–3, kokių savybių krikščionims labai reikėjo žydų sistemos pabaigoje?

¹⁴ Kai užeis didysis suspaudimas, itin svarbi mums bus tarpusavio meilė. To pasimokome iš pirmojo amžiaus krikščionių, gyvenusių Jeruzalėje ir visoje Judėjoje. Meilę bendratikiams jie rodė visada (Hbr 10:​32–34). Tačiau artinantis žydų sistemos pabaigai turėjo dar labiau „vienas kitą broliškai mylėti“ ir nepamiršti svetingumo.d (Perskaityk Hebrajams 13:​1–3.) Suspaudimui visai priartėjus broliška meilė mums irgi bus gyvybiškai svarbi.

15. Kodėl pabėgėliams buvo svarbi tarpusavio meilė ir svetingumas?

¹⁵ Romos pajėgoms apsiautus Jeruzalę, o paskui nuo jos netikėtai atsitraukus, krikščionims reikėjo išeiti skubiai ir su savimi jie mažai ką tegalėjo pasiimti (Mt 24:​17, 18). Todėl turėjo padėti vienas kitam tiek bėgdami į kalnus, tiek jau įsikūrę naujoje vietoje. Be abejo, daug sykių, „iškilus būtinybei“, krikščionys rodė vienas kitam brolišką meilę, buvo svetingi ir noriai dalijosi savo kukliais ištekliais (Tit 3:14).

16. Kaip galime rodyti meilę negandos ištiktiems bendratikiams? (Taip pat žiūrėk iliustraciją.)

¹⁶ Ko pasimokome. Meilės skatinami pagelbstime broliams ir sesėms, kurie dėl karo ar stichinių negandų tampa pabėgėliais. Daugybė mūsiškių rūpinasi jų dvasinėmis ir fizinėmis reikmėmis. Viena sesė iš Ukrainos, dėl karo palikusi namus, sako: „Akivaizdžiai jaučiame Jehovos ranką, matome, kaip jis padeda mums per bendratikius. Jie mumis rūpinosi Ukrainoje, paskui Vengrijoje, o dabar ir čia, Vokietijoje.“ Atsidavę broliai ir sesės, pagelbstintys tikėjimo draugams bėdoje, yra tarsi įrankiai Jehovos rankose (Pat 19:17; 2 Kor 1:​3, 4).

17. Kodėl jau dabar turime ugdytis brolišką meilę ir būti svetingi?

¹⁷ Tokios pagalbos ateityje tikrai reikės dar labiau (Hab 3:​16–18). Jehova jau dabar moko mus vienas kitą broliškai mylėti ir būti svetingus. Be šių savybių sunkiomis ateities dienomis niekaip neišsiversime.

KAS LAUKIA ATEITYJE

18. Kaip galime sekti pirmojo amžiaus krikščionių pavyzdžiu?

¹⁸ Pabėgę krikščionys anuomet išvengė baisumų, ištikusių Jeruzalę. Miestą jie paliko, bet Jehova nepaliko jų. O kaip mūsų dienomis? Nežinome, kas tiksliai dėsis ateityje. Žinome tik tiek, kad Jėzus įspėjo mus būti pasirengusius (Lk 12:40). Taip pat žinome Pauliaus paraginimus Laiške hebrajams, aktualius mums lygiai kaip ir pirmojo amžiaus krikščionims. Ir, be abejo, kliaujamės paties Jehovos patikinimu, kad mūsų niekada nepaliks vienui vienų (Hbr 13:​5, 6). Tad ir toliau kantriai laukime miesto su tvirtais pamatais – Dievo Karalystės. Ir jai valdant džiaugsimės nenusakoma gerove (Mt 25:34).